Ieškodama receptų internete esu pastebėjus ne vieną maisto blog’ą, kuris buvo tiesiog užmirštas ir paliktas likimo valiai. Kadangi esu gana sentimentali, tai aiškiai pasisakau, kad šis maisto blog’as yra oficialiai užbaigtas. Nebebus daugiau nei receptų, nei jokių kitokio turinio rašinių.
Taip yra todėl, kad vis gi rašymas nėra ta veikla, kuri man labai patiktų, o rašyti receptus, kurių niekam iš tikrųjų nereikia, pareigos nejaučiu.
Tai tiek.
Ar kada teko įsidėjus gabalėlį maisto į burną iš malonumo ir nuostabos skubiai ieškoti artimiausios kėdės, kad tik netektų nualpti? O ar teko džiaugtis tiesiog duona ir lašiniais valgant juos su šeima? Turbūt net mintis į galvą neateina kodėl tas pats maistas kartais būna skanesnis. Iš tiesų atsakymas yra labai aiškus ir paprastas. Jei kalbame iš gaminimo pusės, tai yra tas pats ingridientas, dėl kurio aprašymo sunkumo nustojau rašyti receptus. Kame sudėtingumas? O jūs imkit ir detaliai papasakokit savo jausmus mylimam žmogui. Kalbu net ne apie tą jausmą, kai penkias valandas pjaustai duoną su jau užtrintom pūslėm ant rankos, galvoji, kad daugiau niekada nebesulenksi kojų, bet vis tiek jautiesi laimingiausia pasaulyje. Ir tikrai ne apie tai, kaip rūpestingai parinkti prieskonius.
Jei vis dar sunku pagauti mintį, o jūs vis dar nežinote kodėl savo pagamintą maistą valgote tik dėl rimto bado, užduokite sau paprastą klausimą: kodėl gaminate? Jei atsakyme figūruoja alkis ar pareiga, tai galite net nebandyti stengtis: tas maistas niekada nebus skanus.
Turbūt vėl skambu kaip lengvai išprotėjusi (sunkiai), bet kada pabandykite įdėti širdį į patiekalą ir būsite nustebinti. Tik nereikia atsikalbinėjimų, kad neturit laiko, arba kad būtinai tai padarysit išėję į pensiją, nes net sumuštinis gali būti padarytas tiek su, tiek ir be meilės. O laikas tai tas pats.
Aš dar dainuosiu, nes mano krūtinėj kaupiasi dainos, tarytum debesys. Galbūt tai bus liūtis be griaustinio, bet aš ir nesirengiu nieko nustebinti.
Gaminimo proceso džiaugsmas ir meilė, be abejo, turi būti orientuoti į rezultatą, tad tiesiog pabandykit kepti kiaušinienę (tepti sumuštinį), nes labai mylit savo šeimą/draugus/draugą/save/gyvenimą ir liksite nustebinti.
Kalbu taip apie maistą ne tik todėl, kad man tai yra labai svarbu. Daug svarbiau nei tiesiog pasigaminti valgyti ir valgyti. Dar svarbiau nei kad nevykusiai bandau čia papasakoti. Kalbu apie maistą taip, dėl to, kad jis yra dalis kiekvieno iš mūsų gyvenimo. Dažnai skamba klausimas: gyveni, kad valgytum, ar valgai, kad gyventum? Aš manau, kad pats klausimas yra neteisingas. Žinoma, maistas neturėtų užkamšyti visų jūsų gyvenimo spragų, bet kodėl neleisti sau pasiimti iš gyvenimo dar vieną mažytį malonumą? Ypač, jei iš to bus vien nauda.
Kad būtų aiškiau apie ką čia, tai paklausiu: ar kada laikėtės dietos? Nors kartą? Aš daugybę. Papasakosiu maždaug kaip viskas vyksta: esi nelaiminga dėl savo svorio/ išvaizdos, tada susikoncentruoji vien ties tuo ir visumoj esi nelaiminga, nusprendi tai keisti: valgysi daug mažiau, atsisakysi saldumynų, padažų, miltinių produktų…, nevalgysi po šešių. Sekantis žingsnis: pasilaikai dietos pusę dienos, esi žiauriai alkana ir nepatenkinta gyvenimu, tada po ilgų kovų su savim nusižengi ir suvalgai šokoladą, tada esi dar labiau nelaiminga, toliau laikaisi dietos, suvalgai dar šokolado… Nebeverta tęsti. Ar nebūtų geriau valgymą paversti laimingu ritualu, valgant tai, kas patinka, taip kaip patinka. Rezultatas: gyvenime turi papildomą malonumą vietoj pykimo ant savęs dėl valgymo, automatiškai labiau galvoji ką ir kiek valgai, esi laimingiausias žmogus pasaulyje ir dar gražiausios figūros (kad ir kokia ji bebūtų).
Taip, mintis ta, kad maisto skonį ir naudą lemia ne tik pats maistas (kas ir kaip paruošė), bet ir valgytojas! Aukščiau pateikiau laimingo valgymo instrukciją. Man tai šimtu procentų veikia. Ir tai tikrai nėra susiję vien su figūros klausimais.
Išvados:
1. Britų mokslininkai nustatė, kad egzistuoja dvinarė laimingo valgymo sistema: maisto ruošimas su meile ir džiaugsmingas valgymo ritualas.
2. Empiriniais tyrimais įrodyta, kad džiaugiantis maistu sumažėja širdies ligų, depresijos ir viršsvorio tikimybė.
3. „Būsi lieknesnė, jei valgysi salotas prie stalo, nei mašinoj kimšdama kebabą.“ Džordžas Vašingtonas
4. Kelionė ilga neatleis jeigu kelio bijai. Išdalinau savo liūdesį, džiaugsmą ir nerimą. Kaip man išpažinti tau kaip ilgai pas tave ėjau, kaip tame kelyje aš pavargau.
5. Noriu tik lūpas suvilgyti, tegul jos šypsosi.
6. Minėti dėsniai gali būti pritaikyti bet kurioje gyvenimo srityje, maistas tik viena iš jų. Darant bet ką su meile tai teikia žymiai didesnį malonumą tiek jums, tiek aplinkiniams. Aš minėjau, kad verta įsivertinti priežastis dėl ko gaminate (ką nors darote) ir net jei gaminimas (ko nors darymas) yra jūsų darbas, tai nereiškia, kad jūs turite pateisinimą daryti tai be meilės. Patikėkit, pati žinau koks didelis skirtumas.
7. Prieš šitą jausmą meilė tik aidas tolimo griaustinioo.
Taip, tai dar vienas rafaelo tortas. Ir žinoma, jis visiškai neprimena rafaelo saldainių. Visiškai. Nebent tuo, kad yra su kokosų drožlėmis. Ir labai skanus.
Šis tortas yra labai lengvas, minkštas, nėra per saldus, jo tikrai galima suvalgyti daug.
Štai toks visiškai paprastas tortas gaunasi. Pasitelkus vaizduotę galima jį padaryti tiesiog pasakišką
REIKĖS:
Biskvitui:
7 kiaušinių;
nepilnos stiklinės cukraus;
stiklinės ir vieno šaukšto miltų;
0,5 a. š. kepimo miltelių.
Kremui:
1 indelio kondensuoto pieno;
200 g. sviesto;
450 g. plakamos grietinėles;
2 pakelių grietinėlės standiklio;
50 gramų kokoso drožlių (gal šiek tiek daugiau)
Biskvito sulaistymui:
4 apelsinų sulčių;
400 ml. vandens;
pagal skonį šiek tiek cukraus.
GAMINIMAS:
Apvalią kepimo formą iškloti kepimo popieriumi (išsikirpti apvalią ir juostą, kad kraštus ištiesti).
Biskvitas:
Kiaušinių trynius atskirti nuo baltymo, trynius išsukti iki baltumo (pašviesėjimo) su žiupsneliu druskos ir kepimo milteliais.
Baltymus išplakti iki standžių putų, sudėti cukrų ir vėl plakti kol cukrus ištirps (arba kol visiškai atsibos). Tada baltymus sumaišyti su tryniais, supilti išsijotus miltus ir sukrėsti į kepimo formą. Kepti apie 30 min. 180 C įkaitintoje orkaitėje. Iškepusį dar karštą biskvitą išimti iš skardos, nuimti kepimo popierių, leisti atvėsti ir atvėsusį peiliu arba siūlu supjaustyti į keturias dalis. Man asmeniškai dažnai nesigauna labai lygiai, bet tame visiškai nėra bėdos.
Kremas:
Grietinėlę išplakti su standikliu (jį įdėti tuo metu kaip rašo ant pakuotės). Kambario temperatūros sviestą išplakti su kondensuotu pienu. Teoriškai abi šias mases prieš sumaišant reikėtų pašaldyti, bet aš tiesiog sumaišau.
Laistymas:
Kai buvau dar jauna ir nieko apie tortus neišmaniau, bet vis tiek labai norėjau juos kepti, tėtis mane išmokė torto kepimo paslapčių. Viena tų paslapčių: tai būtina sulaistyti biskvitą, nes biskvito drėgnumas yra butent tai, kas skiria tortą nuo pyrago. O jūs norite rafaelo torto, o ne rafaelo pyrago. Sumaišykite vandenį su apelsinų sultimis, įdėkite šiek tiek cukraus, bet neturi būti per saldu ir turėsite profesionalų skystį skirtą torto laistymui.
Patogiausia torto tepimui yra rinktis besisukančią lėkštę, taip patogiausia gražiai išlyginti kraštus, bet puikiausiai galima apsieiti ir su pačia paprasčiausia lėkšte. Norint išvengti lėkštės aptepliojimo, reiktų ją padengti dviem arba keturiais kepimo popieriaus lakštais, kuriuos po visko galima būtų tiesiog ištraukti.
Tai pradedam konstruoti:
Dedam apatinį lakštą, jo laistant persistengti nereikia, tik šiek tiek, tepam ant jo nemažą kiekį kremo (pasiskaičiuojam, kad užtektų viskam), dedam antrą blyną, kurį palaistom jau negailėdami. Patikėkit, per daug skysčio nebus. Jei tortas stovės parą, tada gali būt šiek tiek sausesnis, bet jei reikia greitai, tada turi būti skysčio pakankamas kiekis, o be to, gi jūs norite burnoje tirpstančio torto – tokį ir gausite, jei tinkamai sulaistysite tešlos laktus. Viską taip sluoksniuojam kol nebelieka blynų. Paskutinis turi būti kremo sluoksnis. Čia jau pasistenkite kuo lygiau išlyginti kremą, tam labai padėtų speciali tortų tepimo mentelė, bet galima apsieiti ir su peiliu. Tepdami likusį kremą, kurio jau turėjo likti vos vos, išlyginame torto kraštus. Viršų ir šonus padengiame kokoso drožlėmis.
Taigi dabar papasakosiu kaip aš papuošiau šį tortą teisės ženklu. Jis buvo skirtas mažam mano grupės susitikimui, tad norėjau visus kuo nors nustebinti. Pasirinkau žinoma patį sunkiausią būdą. Dar pridėkim, kad buvo apytiksliai trečia valanda nakties ir didesnė dalis mano konditerinių įrankių buvo palikta pas tėvus. Taigi aš atsispausdinau ant popieriaus šį ženklą, popierių apklijavau lipnia juosta iš abiejų pusių lygiai, peiliu išpjoviau tą ženklą. Gautą trafaretą su skyle padėjau ant kepimo popieriaus ir su konditerine tūtele išspaudžiau svarstykles. Žinoma gavosi labai sudėtingai, jos gavosi nelygios, keliant sulūžo keliose vietose. Žodžiu, šiaip rekomenduočiau ką nors paprastesnio pasirinkti. Pavyzdžiui, kad ir su konditeriniu teptuku uždėjus trafaretą ant torto paviršiaus šokoladu jį nuspalvinti, arba tiesiog pabarstyti kakava, pabarstukais ar spalvotomis kokosų drožlėmis. Taigi moralas toks: net jei yra vidurys nakties, jūs jau išblizginote visus indus namie ir išgalandote peilius (biški beldė kaimynai iš pradžių), nebūtina rinktis sunkiausio kelio vien todėl, kad jums nesimiega ir jūsų kūryba reiškiasi ne rašant eiles, o kitu būdu, draugams bus labai wow ir baltas skanus, su meile iškeptas tortas.
Teisininkų tortas.
Taip, šį kartą ne receptas. Tiesiog labai noriu vieną mintį perduoti savo skaitytojams. Perduosiu šią mintį papasakodama visą istoriją nuo pradžių.
Taigi mes sumąstėme įsivesti internetą ir televiziją. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad kas gali būti paprasčiau, bet ne, mielieji, diegiant šio amžiaus naujoves gali tekti susidurti su praeito amžiaus problemomis.
Problema visai ne tame, kad iš skydelio laiptinėje į butą įvesti laidai per remontą buvo sugadinti ****rankio meistro ir teko gręžti sieną, bei tiesi naują laidą per visą butą. Problema tame, kad norint suvesti visus kabelius, reikėjo prieiti ne tik prie mūsų aukšto laiptinėje esančio skydelio, bet ir prie dviejuose aukštuose žemiau esančių skydelių, o šie, spėkite atspėkite – buvo užrakinti. Skydeliai, kuriuose yra komunikacijos reikalingos visos laiptinės gyventojams buvo užrakintos to aukšto gyventojų. Vieno aukšto kaimynai nelabai noriai, bet sutiko raktą duoti. O kito aukšto kaimynai… Na mes pas juos ėjome kas pusvalandį ir jie tikrai buvo namie, mes kišome lapelius jiems į duris… Taigi jie atsisakė su mumis bendrauti ir mes šį jų atsisakymą priėmėme.
Dabar šiek tiek apie tuos skydelius. Kaip ir minėjau, juose esančioms komunikacijos yra bendroji dalinė visos namo laiptinės gyventojų nuosavybė, taigi ne jūsų vieno, o tai veda į tiesioginę išvadą, kad šių skydelių rakinti negalima – NEGALIMA. Arba tada 24/7 turite būti namuose pasiruošęs atrakinti skydelį.
O kai darai tai ko negalima, reikia susitaikyti su iš to kylančiomis pasekmėmis. Konkrečiai dabar papasakosiu ką mes darėme desperatiškai siekdami kuo greičiau įsivesti internetą.
Pasakėme interneto meistrui, kad kirptų spyną, tačiau šis atsisakė bijodamas atsakomybės. Paskambinau namo administratoriui, šis pasakė, kad tai ne jo rūpestis ir reikia skambinti namo bendrijos pirmininkui, su šiuo išėjo susikalbėti kur kas geriau. Jis visiškai man pritarė, kai pasakiau, kad kaimynai neturi teisės užsirakinti skydelio ir patarė nueiti į šalia esančią įmonę paprašyti, kad už porą eurų darbininkas ateitų ir nukirptų spyną. Mes taip ir padarėme, nuėjome, pirmam pasitaikiusiam darbuotojui paaiškinome situaciją, tačiau šis akivaizdžiai vengdamas atsakomybės pasakė, kad niekuo negali padėti. Mes palaukėme kol šis išvažiavo ir nuėjome pakalbėti su kitu darbuotoju. Vėl paaiškinome situaciją, mums pasakė, kad kaip jie čia dabar kirps spyną, jie negali kirpti spynos. 30 sekundžių tylos su mūsų aštriais nukreiptais žvilgsniais ir tada: „tai aš jums duosiu žirkles nusikirpkit patys“. Taigi mes su skolintomis žirklėmis be jokių skrupulų nukirpome skydelio spyną.
Jei jūs pakabinsite spyną ten, kur jos neturi būti, aš ateisiu ir ją nukirpsiu.
Dar kartą pabrėžiu, kad skydeliai nėra asmeninė jūsų nuosavybė ir jūs neturite teisės jų rakinti, kaip ir neturite teisės pykti kai kas nors nukerpa jūsų neteisėtai užkabintą spyną.
Taigi tiesiog noriu pasakyti, kad visiškai nesijaučiame kalti dėl to, kad nulaužėme spyną, kurią kažkas pirko ir kabino, nes jos ten net neturėjo būti.
Karamelė. Tai yra septintasis pasaulio stebuklas. Mano tėtis prašo manęs važiuoti būtent į konkrečią parduotuvę, kurioje yra Karvutės saldainių ir net kelios rūšys, tad visiškai su manim sutiktų.
Mama man kartais toffifee saldainių duoda, tai jie dingsta žaibiškai. Tai irgi šį tą reiškia. Tai reiškia, kad karamelė viena nevaikšto. Na kartais vaikšto, bet šis postas apie tai, kas nevaikšto.
Mes šį kartą negaminsime toffifee, nors būtų įdomu, mes gaminsime sausainius, kurie yra subtilumo viršūnė. Juose telpa viskas: sausainis, karamelė ir šokoladas. O tai yra tiesiog tobula. Tai yra tobula.
Paskutinį kartą kepiau šiuos sausainius labai karštą vasarą, tad galiu pasakyti, kad dėl šokolado jie tinkamesni vėsesniam laikui, o šiems sausainiams rinktis siūlau rinktis kokybišką šokoladą, nes jis mažiau teplus rankoms. Beje, kokybišką, nereiškia 70 % kakavos, tai bus vidutinio kakavos kiekio šokoladas, jei norite, įprastinį šokoladą galite trupučiuką praskiesti „stipresniu“. Beje, rinkitės juodąjį, o ne pienišką šokoladą. Ir dar kartą pasikartosiu: jei kai dedate į kepinio vidų galite rinktis pigesnį, tai dabar rinkitės geresnį šokoladą, nes jūs nenorite, kad nuostabius sausainius sugadintų prastas šokoladas.
Trigubas malonumas.
REIKĖS:
Gaunam štai tokią gražią krūvą sausainių.
