Ieškodama receptų internete esu pastebėjus ne vieną maisto blog’ą, kuris buvo tiesiog užmirštas ir paliktas likimo valiai. Kadangi esu gana sentimentali, tai aiškiai pasisakau, kad šis maisto blog’as yra oficialiai užbaigtas. Nebebus daugiau nei receptų, nei jokių kitokio turinio rašinių.
Taip yra todėl, kad vis gi rašymas nėra ta veikla, kuri man labai patiktų, o rašyti receptus, kurių niekam iš tikrųjų nereikia, pareigos nejaučiu.
Tai tiek.
Ar kada teko įsidėjus gabalėlį maisto į burną iš malonumo ir nuostabos skubiai ieškoti artimiausios kėdės, kad tik netektų nualpti? O ar teko džiaugtis tiesiog duona ir lašiniais valgant juos su šeima? Turbūt net mintis į galvą neateina kodėl tas pats maistas kartais būna skanesnis. Iš tiesų atsakymas yra labai aiškus ir paprastas. Jei kalbame iš gaminimo pusės, tai yra tas pats ingridientas, dėl kurio aprašymo sunkumo nustojau rašyti receptus. Kame sudėtingumas? O jūs imkit ir detaliai papasakokit savo jausmus mylimam žmogui. Kalbu net ne apie tą jausmą, kai penkias valandas pjaustai duoną su jau užtrintom pūslėm ant rankos, galvoji, kad daugiau niekada nebesulenksi kojų, bet vis tiek jautiesi laimingiausia pasaulyje. Ir tikrai ne apie tai, kaip rūpestingai parinkti prieskonius.
Jei vis dar sunku pagauti mintį, o jūs vis dar nežinote kodėl savo pagamintą maistą valgote tik dėl rimto bado, užduokite sau paprastą klausimą: kodėl gaminate? Jei atsakyme figūruoja alkis ar pareiga, tai galite net nebandyti stengtis: tas maistas niekada nebus skanus.
Turbūt vėl skambu kaip lengvai išprotėjusi (sunkiai), bet kada pabandykite įdėti širdį į patiekalą ir būsite nustebinti. Tik nereikia atsikalbinėjimų, kad neturit laiko, arba kad būtinai tai padarysit išėję į pensiją, nes net sumuštinis gali būti padarytas tiek su, tiek ir be meilės. O laikas tai tas pats.
Aš dar dainuosiu, nes mano krūtinėj kaupiasi dainos, tarytum debesys. Galbūt tai bus liūtis be griaustinio, bet aš ir nesirengiu nieko nustebinti.
Gaminimo proceso džiaugsmas ir meilė, be abejo, turi būti orientuoti į rezultatą, tad tiesiog pabandykit kepti kiaušinienę (tepti sumuštinį), nes labai mylit savo šeimą/draugus/draugą/save/gyvenimą ir liksite nustebinti.
Kalbu taip apie maistą ne tik todėl, kad man tai yra labai svarbu. Daug svarbiau nei tiesiog pasigaminti valgyti ir valgyti. Dar svarbiau nei kad nevykusiai bandau čia papasakoti. Kalbu apie maistą taip, dėl to, kad jis yra dalis kiekvieno iš mūsų gyvenimo. Dažnai skamba klausimas: gyveni, kad valgytum, ar valgai, kad gyventum? Aš manau, kad pats klausimas yra neteisingas. Žinoma, maistas neturėtų užkamšyti visų jūsų gyvenimo spragų, bet kodėl neleisti sau pasiimti iš gyvenimo dar vieną mažytį malonumą? Ypač, jei iš to bus vien nauda.
Kad būtų aiškiau apie ką čia, tai paklausiu: ar kada laikėtės dietos? Nors kartą? Aš daugybę. Papasakosiu maždaug kaip viskas vyksta: esi nelaiminga dėl savo svorio/ išvaizdos, tada susikoncentruoji vien ties tuo ir visumoj esi nelaiminga, nusprendi tai keisti: valgysi daug mažiau, atsisakysi saldumynų, padažų, miltinių produktų…, nevalgysi po šešių. Sekantis žingsnis: pasilaikai dietos pusę dienos, esi žiauriai alkana ir nepatenkinta gyvenimu, tada po ilgų kovų su savim nusižengi ir suvalgai šokoladą, tada esi dar labiau nelaiminga, toliau laikaisi dietos, suvalgai dar šokolado… Nebeverta tęsti. Ar nebūtų geriau valgymą paversti laimingu ritualu, valgant tai, kas patinka, taip kaip patinka. Rezultatas: gyvenime turi papildomą malonumą vietoj pykimo ant savęs dėl valgymo, automatiškai labiau galvoji ką ir kiek valgai, esi laimingiausias žmogus pasaulyje ir dar gražiausios figūros (kad ir kokia ji bebūtų).
Taip, mintis ta, kad maisto skonį ir naudą lemia ne tik pats maistas (kas ir kaip paruošė), bet ir valgytojas! Aukščiau pateikiau laimingo valgymo instrukciją. Man tai šimtu procentų veikia. Ir tai tikrai nėra susiję vien su figūros klausimais.
Išvados:
1. Britų mokslininkai nustatė, kad egzistuoja dvinarė laimingo valgymo sistema: maisto ruošimas su meile ir džiaugsmingas valgymo ritualas.
2. Empiriniais tyrimais įrodyta, kad džiaugiantis maistu sumažėja širdies ligų, depresijos ir viršsvorio tikimybė.
3. „Būsi lieknesnė, jei valgysi salotas prie stalo, nei mašinoj kimšdama kebabą.“ Džordžas Vašingtonas
4. Kelionė ilga neatleis jeigu kelio bijai. Išdalinau savo liūdesį, džiaugsmą ir nerimą. Kaip man išpažinti tau kaip ilgai pas tave ėjau, kaip tame kelyje aš pavargau.
5. Noriu tik lūpas suvilgyti, tegul jos šypsosi.
6. Minėti dėsniai gali būti pritaikyti bet kurioje gyvenimo srityje, maistas tik viena iš jų. Darant bet ką su meile tai teikia žymiai didesnį malonumą tiek jums, tiek aplinkiniams. Aš minėjau, kad verta įsivertinti priežastis dėl ko gaminate (ką nors darote) ir net jei gaminimas (ko nors darymas) yra jūsų darbas, tai nereiškia, kad jūs turite pateisinimą daryti tai be meilės. Patikėkit, pati žinau koks didelis skirtumas.
7. Prieš šitą jausmą meilė tik aidas tolimo griaustinioo.
Those are marshmallow clouds being friendly
Kai jau žiema į pabaigą sugalvojau, kad reikia žiemiško įrašo 🙂 Čia tam, kad linksmiau lauktume vasaros 🙂 Čia kaip sakoma: iki vasaros liko vos 350 dienų… Na, aš jau pradėjau laukti, va prieš porą dienų vasarinę suknelę nusipirkau, jau pradėjau galvot apie vasaros planus, ką būsiu apsirengus kai šiltą vasaros vakarą eisiu pasivaikščiot na ir šiaip California dreaming on such a winter’s day…
Na o jei jūs esat normalūs žmonės, tai eikit pastatykit sniego senį, nes aš tai pasirinkau tam šiltesnę alternatyvą nei sniegas :)))))
It’s a yum-yummy world made for sweethearts
REIKĖS:
500 g. cukraus
70 g. želatinos
375 ml. vandens
2 kiaušinių baltymų
vanilinio cukraus
aliejaus
valgomųjų dažų
4 v. š. krakmolo (puikiai tinka ir bulvių, bet manau, kad kukurūzų būtų geriau)
4 v. š. cukraus pudros.
Želatiną užpilti 125 ml. vandens ir leisti išbrinkti.
Į storadugnį puodą įpilti likusius 250 ml. vandens, supilti visą cukrų ir vanilinį cukrų (jei naudojate kristalinį ar vanilės esenciją (kvapas netinka), jei pudros pavidalo – įdėkite vėlesniame etape). Kaitinant ant nedidelės ugnies maišyti kol cukrus visiškai ištirps. Cukrui ištirpus nustoti maišyti ir visiškai nemaišant virti apie 10 min. Stebėkite, kad sirupas neparuduotų, nes maniškis pradėjo ruduoti gal po 6 min. Taip atsitikus, arba praėjus 10 min. nukelkite puodą nuo ugnies.
Išbrinkusią želatiną šiek tiek pašildyti ir per sietelį supilti į cukraus sirupą. Pamaišykite.
Iki standumo išplakite kiaušinių baltymus. Lėčiausiu greičiu plakant iš lėto pilkite į baltymus cukraus masę. Sako, kad šioje vietoje labai praverstų pora papildomų rankų, bet mano papildomos rankos tuo metu, kai man labai prisireikė padaryti debesėlių, buvo bibliotekoje, tai aš cukraus masę susipyliau į didelį puodelį ir taip išsiverčiau su savo turimomis dvejomis rankomis.
Masę reikia plakti maždaug 8-10 min. kol ji sutirštės, pritrauks oro, ims daryti klampi. Manoji po gerų 5 min. pasidarė tokia klampi, kad nebegalėjau plakti. Čia ir reikia sustoti. O jei ji nepasidarė be proto klampi praėjus maždaug tokiam laikui – tai turbūt dar geriau, nes jum bus lengviau.
Būkite pasiruošę skardelę (optimalu 20 cm. kvadratinė): ištepkite aliejumi ir pabarstykite krakmolo ir cukraus pudros mišiniu (taip, jums reikia juos sumaišyti). Aš skardelę ruošiau plakdama masę, bet jei jūs nemėgstate (nemokate) daryti penkių darbų vienu metu, tai padarykite tai anksčiau.
Suverskit masę į skardelę. Jei norit padaryt marmurinį paviršių, tai užlašinkit mėgstamų maistinių dažų ant viršaus ir su peiliu, šakute, krapštuku palyginkit. Turiu pripažinti, kad kai seniau tai dariau su vandeniniais maistiniais dažais, tai pavyko daug geriau nei su geliniais. O ir šiaip nelabai man patiko toks būdas. Jei norit spalvotų zefyriukų, tai įmaišykit dažų į pačią masę ir paplakit. Jei nori itin intensyvios spalvos – teptuku dažykit jau turimą gabaliuką (šiaip čia tik dekorui tokie, o ne valgymui, nes gaunasi šiek tiek daugiau dažų, nei jūs pageidaujat suvalgyt). Kad masė būtų lygi – sulyginkit ją šlapiu šaukštu. Viršų pabarstykit krakmolo ir pudros mišiniu.
Rekomenduotina masę stingdyti apie 5 val. vėsiai, bet ne šaldytuve. Jokiu būdu ne šaldytuve. Aš savajai tedaviau gerą pusvalandį. Tada supjaustykite mielais kvadratėliais ir juos pavoliokite krakmolo – pudros mišinyje.
Jei ir jūs norite nulipdyti sniego senį: išpjaukite tris kvadratėlius nuo mažiausio iki didžiausio. Imkite kvadratėlį ir peiliu pjaustykit, kad gautųsi apskritimas, labai idealaus tikėtis nereiktų. Imam dantų krapštuką ir susmeigiam visus rutuliukus ant jo. Jei lieka kyšot viršuj smeigtuko, tai palikit. Išpjaukit vieną plonesnį ir platesnį, o kitą storesnį ir siauresnį skrituliukus skrybėlei, juos nudažykit teptuku su skiestais maistiniais dažais ir pamaukit ant likusio smeigtuko galo, jei smeigtuko neužtenka, tai įsmeikit trumpą galą naujo. Akis ir sagas įdurkit pamirkę smeigtuką dažuose, burną išpiešti smeigtuko galu, nosis – nudažytas smeigtukas, rankos – nudažyti įlaužti smeigtukai.
Na tai štai – ragaukit ir skanaukit debesėlių 🙂 Yra posakis: „esi tai ką valgai“. Tai jei valgysit daug šitų debesėlių būsit debesėliais :))) Čia labai gerai, nes debesėliai lengvi. Ne?
Šių zefyriukų receptas yra visiškai vogtas iš Beatos receptai, ji pati jį vogė, o ir tie ne patys jį sukūrė.
P. S. Priklausomas šališkas ekspertas sakė, kad antrą – trečią dieną šiek tiek padžiuvę buvo skanesni nei švieži.
P. P. S. Laikyti kambario temperatūroje atvirai.
P. P. P. S. Gali būti, kad čia paskutinis mano įrašas.
Ką mėgsti žmogus – tą jau mėgsti. Taip man atsitiko su plikytais sausainiais jau turbūt vaikystėje. Tas minkštas purus mažytis sausainiukas… Mhm… Kas galėtų būti geriau? Į to mažo kauburiuko tuščiavidurį vidų įdėti kremo… Pasaka.
Nežinau ar jūs susimąstot apie sąvokų skirtumus, bet man kartais kyla klausimai kuo vienas patiekalas skiriasi nuo kito. Kaip pavyzdžiui, kuo skiriasi kotletas, maltinukas ir šnicelis? Arba plikytas pyragaitis su kremu nuo eklerų? Pavyzdžiui, plikytas pyragaitis su kremu visada yra plikytas pyragaitis su kremu, o ekleras irgi visada yra plikytas pyragaitis su kremu, bet ar plikytas pyragaitis su kremu visada bus ekleras?
Štai tokie gražučiai gaunasi, o pagal liudytojų parodymus tai dar ir skanučiai.
SAUSAINIAMS REIKĖS:
150 g. vandens,
125 g. sviesto,
250 g. miltų,
truputis druskos,
7 kiaušiniai.
Neišsigąskit, kad nėra cukraus, dėsit saldų įdarą, todėl papildomo saldumo pyragaityje jums nereikia. Jei ketinate nedėti įdaro, nesirinkite šio recepto, nebus skanūs jie sausi.
Taigi pradedam. Puode (geriausiai storu dugnu, o jei ne, tai keraminiam, emaliuotam, su danga) ant nedidelės ugnies užverdam vandenį, su sviestu ir druska. Nedidelė ugnis svarbi dėl to, kad verdant ant labai stiprios išgaruos didesnis kiekis skysčio, tada jum neatitiks proporcijos ir nesigaus tešla. Nukelti puodą nuo ugnies, suberti sijotus miltus ir truputį pamaišyti mediniu šaukštu (blogiausiu atveju silikonine mentele), tada grąžinti puodą ant nedidelės ugnies ir maišyti šaukštu kol tešla atlips nuo kraštų, sušoks į vieną gabalą. Toks miltų plikymas trunka apie dvi minutes. Išmesti tešlos guzulą į kitą indą. Būtinai.
Šitam etape jau reikės mikserio. Mušame į tešlą vieną kiaušinį ir išplakame. Palaukiame kelias minutes kol tešla pravėsta ir toliau mušame kiaušinius po vieną vis išplakdamos. Neišsigąskit, jei tešla iš pradžių visiškai nepanaši į vienalytę, išeina gumuliukais, čia nieko baisaus, vieną kartą man išvis į neįmanomus gumuliukus buvo sušokę, bet nuoširdžiai plakiau ir viskas puikiai gavosi. Būtina įplakinėti kiaušinius po vieną. Ši tešla yra jautri, be to skiriasi kiekvieną kartą tešlos nuplikymas, kiaušinių dydis ir panašiai, todėl kiaušinių kiekis yra individualus reikalas, recepte yra pateiktas kiekis yra vidutinis, bet jums gali prireikti 8, kitai užtekti 5, o man prireikė 6. Kaip nustatyti, kad kiaušinių jau pakanka? Tešla turi būti vienalytė, blizganti, pakankamai skysta, kad būtų galima spausti per tūtelę, bet pakankamai kieta, kad išlaikytų formą. Jei bus per mažai kiaušinių – bus kieti, jei per daug – nesusidarys skylės.
Dedam tešlą į konditerinį maišelį. Jei tokio neturite, susisukite tūtelę iš kepimo popieriaus. Tūtelės ar maišelio galo skersmuo turi būti 0,5 -1 cm. Geriau nusikirpkit mažesnį ir pabandykit, galėsit papildomai nukirpt. Girdėjau, kad naudojant žvaigždės formos antgalį pyragaičiai neskilinėja, gaunasi lygesni, bet galiu pasakyt, kad bandžiau ir su apvaliu ir su žvaigždės formos antgaliu, tai galiu pasakyt, kad vingiuotas paviršius neturėjo visiškai jokios įtakos skilinėjimui – abejais atvejais skilinėjo vienodai, bet tai neturėjo realios įtakos išvaizdai ar tuo labiau skoniui.
Įjungiam orkaitę 15o C su vėjaliu.
Išklojam kepimo skardą kepimo popierium. Ar tinka patepti riebalais arba patepti riebalais ir pabarstyti miltais? Iš esmės, tai ne, nes nuo riebalų gali prakiurti pyragaičių apačia ir nesigauti skylės viduje.
Purškiam maždaug 2 cm. skersmens ir 1 cm. aukščio apskritimus palikdami didelius tarpus, nes jie labai išsipučia. Purškiam apskritimą, sustabdom maišelio spaudimą ir tik tada atitraukiam maišelį, nes jei bepurškiant atitraukiam, tai tada gaunasi toks aukštas snapelis, kuris bekepant pradeda degt. Jei toks netyčia gaunasi, tai šlapiu pirštu jį švelniai palyginam.
Ar galima tešlą į skardą dėti tiesiog šaukštu? Iš esmės tai taip, esu ir pati taip darius. Nieko baisaus, tiesiog galėsit tik didžiuotis kokius skanius pyragaičius padarėt, bet negalėsit girtis, kad jie dar ir gražūs.
Kepam 25-30 min. Pirmas 15 min. jokiu būdu neatidarom orkaitės. Geriau išvis neatidarom. Iškepusius atvėsinam ant grotelių.
Pačių pyragaičių gaminimo eiga turi daug niuansų, tačiau nevalia jų kvestionuoti, kiekvienas iš jų yra labai svarbus ir nudirba savo darbą tam, kad gautumėt purius pyragaičius su skylėm vidury.
Pateiksiu keletą kremo variantų, o jūs išsirinkite tinkamiausią 🙂
KREMAS I
Pakelis varškės,
250 g. plakamosios grietinėlės,
1 a. š. vanilinio cukraus,
cukraus pudros pagal skonį.
Varškę pertrinti per sietelį ir sumaišyti su standžiai išplakta grietinėle, vaniliniu cukrumi, įdėti cukraus pudros, iki pasieksite norimą saldumą.
Man šis kremas buvo skaniausias. Jo užtenka pusei porcijos.
KREMAS II
500 g. maskarponės sūrio,
kondensuoto pieno pagal skonį
Maskarponę išplakti su kondensuotu pienu.
Skanu, bet man asmeniškai buvo per riebu. Užtenka visai porcijai.
KREMAS III
500 g. trintos pyragų varškės,
250 g. plakamos grietinėlės,
cukraus pudros arba kondensuoto pieno pagal skonį
Grietinėlę išplakti iki standumo, sumaišyti su varške, įmaišyti norimą kiekį cukraus pudros arba kondensuoto pieno.
Šitas kremas tikrai skanus, man labai patiko, bet šiek tiek jautėsi toks keistas varškės poskonis. Gal labiau tiktų vanilinė pyragų varškė ir nedėti papildomo saldumo.
KREMAS IV
2 pakeliai philadelphia light sūrio,
keli šaukštai spanguolių ar kitos tirštos uogienės pagal skonį
Išplakti philadelphia su uogienė. Gaunasi gana skystokas, bet skanus. Užtenka pusei porcijos.
KREMAS V
2 pakeliai philadelphia light sūrio,
250 g. plakamos grietinėlės,
kondensuoto pieno
Iki standumo išplaktą grietinėlę sumaišyti su sūriu ir kondensuotu pienu. Skanus, užtenka beveik visai porcijai.
Taigi išsirinkit norimą kremą, sukrėskit jį į konditerinį maišelį ar pasigamintą tūtelę, pradurkit atvėsusiam pyragaity skylę ir įšvirkškit į vidų kremo. Jei nepasisekė ir nesusiformavo skylės, tai perpjaukit visą pyragaitį per pusę ir į tarpą pripurkškit įdaro.
Skanaus!
Beprotiškai mėgstu makaronus. Mano mėgstamiausi yra bolonietiški makaronai, o šios lazanijos įdaras yra labai panašus į bolonietiškų makaronų padažą. Patikėkit, ši lazanija yra tiesiog fantastiška, puikiai tiks tiek savaitgalio pietums, tiek rimtesnei progai, o rezultatas tikrai vertas tų poros valandų, kurias praleisite virtuvėje dėl šio itališko patiekalo.
Nors ir nėra pats gražiausias kada nors gamintas patiekalas, bet skoniu galėtų varžytis net ir su pačiais įmantriausiais patiekalais 🙂
REIKĖS:
500 g. kiaulienos/kalakutienos/jautienos faršo;
3 vidutinio dydžio morkų;
2 svogūnų;
800 g. smulkintų savo sultyse konservuotų pomidorų;
10 v. š. adžikos (jei labai aštri, arba nemėgstat aštriai, tai dėkit mažiau);
Juodųjų, čili pipirų, druskos;
1 v. š. raudonėlių;
Pakelio lazanijos lakštų;
vandens.
PADAŽUI:
50 g. sviesto;
2 v. š. miltų;
500 ml. pieno;
100 g. sūrio;
Druskos.
Keptuvėje ant didelės ugnies įkaitiname šiek tiek aliejaus, sudedame faršą, įdedame šiek tiek druskos, pipirų ir aktyviai maišydami stengiantis suformuoti nedidelius faršo gabalėlius kepame kol dingsta rausva spalva. Tada sumažiname ugnį iki vidutinės ir kartais pamaišydami leidžiame mėsai lengvai apskrusti.
Kol mėsa kepa smulkiai supjaustome svogūnus ir sutarkuojame morkas.
Mėsai apskrudus verčiame ją į nemažą puodą (geriau storesniu dugnu). Trumpam apie ją pamirštam.
Dedam svogūnus į įkaitintą keptuvę, lengvai pabarstom druska ir lengvai pakepam, tada dedam morkas, dar truputį druskos ir pakepam kol morkos suminkštės. (Aš pamiršau, kad reikia svogūnus pirmiau pakepint, tai suverčiau viską vienu kartu. Gavosi perkepusios morkos ir nedakepę svogūnai, bet tai skoniui visiškai nepamaišė, tai nieko neatsitiks, jei ir jūs netyčia pamiršit).
Iškepusius svogūnus ir morkas, adžiką ir pomidorus verčiam į puodą su mėsa, įberiam raudonėlius, šiek tiek juodųjų ir čili pipirų, pamaišom ir sprendžiam kiek vandens reikia įpilti, kad nuolat nemaišoma masė galėtų troškintis apie pusvalandį. Aš supyliau apie 1-2 puodelius, bet ne viską iš karto, masė neturi gautis labai skysta, bet jei per sausa, tai įpilkit dar vandens. Uždengus, kartais pamaišant, verdam apie pusvalandį. Po pusvalandžio paragaujame ar netrūksta druskos, pipirų, jei trūksta – įdedame.
Lazanijai labai svarbus yra baltasis/ Bešamelio padažas, jis suteikia jai tvirtumo. Yra du variantai kaip jį paruošti, tai klasikinis ir mano. Galit rinktis tą, kuris jum priimtinesnis, aprašysiu abu.
Klasikinis:
Keptuvėje (geriau nesibraižančioje) ištirpiname sviestą, beriame miltus, juos šiek tiek pakepiname, lengva srovele nuolat maišydami pilame pieną. Jūs tikras kulinaras, jei padažas neišėjo gumulais, o jei atsitiko taip, kaip 99%, nuoširdžiai plakite šluotele, kol masė taps vienalytė. Kadangi man gaila keptuvės, tai aš viską supylus į keptuvę ir šiek tiek pamaišius padažą perpilu į bliūdą, gerai išplaku ir grąžinu atgal į keptuvę. Šiuo būdu gaminant padažą, gali tekti ilgai kaitinti, kol jis sutirštės, tad neišsigąskite, jei masė nesutirštėjo akimirksniu. Padažui pasiekus tinkamą konsistenciją (maždaug grietinės tirštumo, gal net ir skysčiau) dedame tarkuotą sūrį, gerai maišydami kaitiname kol sūris ištirps.
Paprastesnis:
Gaminant šiuo būdu išvengsite bereikalingo vargo ir sutaupysite šiek tiek laiko. Atsidedame pusę puodelio pieno, o likusį supilame į keptuvę, leidžiame jam užkaisti, bet ne iki virimo. Į puodelį su pienu dedame miltus ir šakute gerai išmaišome, kad neliktų gumuliukų. Nuolat maišydami keptuvę supilame pieną su miltais ir maišome kol užvirs ir sutirštės. Jei labai ilgai netirštėja, sumaišom truputį pieno/vandens su šaukšteliu miltų ir vėl įmaišome tai į keptuvę, jei netyčia gavosi per tiršta – įpilam šiek tiek pieno/vandens. Prieš pabaigą įmaišome tarkuotą sūrį ir maišome kol jis ištirps.
LIPINIMAS:
Dabar ta dalis, kai jau pradėsite matyti dėl ko stengėtės. Šiaip jau turbūt būtų geriausia viską sluoksniuoti siauroje (kekso) formoje ir daryti vieno lapelio labai aukštą lazaniją, bet aš tokios neturiu, tai dariau platesnėje formoje iš dviejų, greta vienas kito sudėtų lakštų. Šiaip gal net rekomenduočiau daryti antrą variantą, nes visiškai optimalu 5-6 lakštų storio lazanija, aukštesnę gali būti sunku patiekti.
Taigi dedame lakštą, ant jo dedame iš gražiai išlyginame mėsą ir viršų patepame padažu ir taip viską lakštas>mėsa>padažas kartojame kol baigiasi mėsa, o paskutinis sluoksnis turi būti mėsos ir padažo. Jei darote iš dviejų, sudėtų lakštų, tai stenkitės, kad jie neišsiskėstų.
Kepame 180 C orkaitėje 50 min.
Gaunasi 4 didelės arba 6 vidutinės porcijos.
(Šį kartą turiu įtarimą, kad viską pernelyg detaliai aprašiau, bet nors negausiu klausimų: „Ką reiškia užplikyti kavą?“)
Skanaus!
Kartais, kai mano tėtis nori sulčių, bet nenori, kad besočiai vaikai jas išgertų prieš jam spėjant ateiti į virtuvę, jis nusiperka pomidorų sulčių. Ir tai suveikia.
Puikiai žinau, kad ne aš viena nemėgstu pomidorų sulčių. Tiesiog negaliu jų pakęsti.
Todėl dabar išmokysiu jus magijos. Tai fokusas, kuris padės iš nemėgstamo produkto pagaminti naują mėgstamiausią savo patiekalą.
Štai toks rausvas grožis.
REIKĖS:
200 g. šaldytų daržovių,
200 g. lydyto varškės sūrelio,
0,5 l. pomidorų sulčių,
2 stiklinės vandens,
2 didelės bulvės.
Bulves supjaustyti kubeliais ir 5 min. virti su dviem stiklinėmis vandens. Sudėti daržoves ir virti dar penkias minutes. Supilti pomidorų sultis ir sudėti varškės surelį. Maišyti, kol ištirps sūrelis ir užvirs. Štai ir viskas.
Štai taip lengvai ir greitai galima pagaminti nuostabaus skonio sriubą. Skanaus!
Štai tokia rausva magija. Štai tokia.
Štai toks rezultatas.
Svarstote ką pagaminti šventinei vakarienei? Užsimanėte žuvies? Turit lašišos, bet nežinot kaip ją skaniai paruošti? Aš turiu atsakymą į visus šiuos klausimus. Ir dar daugiau.
Aš pati labai mėgstu lašišą. Net galėčiau pasakyti, kad kepta lašiša yra mėgstamiausias mano maistas. Deja, nelabai dažnai valgomas… Bet dabar ne apie tai kaip dažnai mes valgom lašišą, o apie tai, kaip ją valgom.
Yra daug maisto ruošimo „strategijų“, bet aš išskirčiau dvi pagrindines: dominuoja prieskoniai ir įvairūs pagardai arba dominuoja paties produkto skonis, o mes prieskoniais jį lengvai pabrėžiame. Gaminu įvairiai, tačiau turiu prisipažinti, kad pirmenybę teikiu tikram maisto skoniui. Paprasčiau tariant, jei valgau lašišą, tai noriu jausti, kad valgau lašišą, nes šiaip jau, tai ant ko nors pigesnio galėčiau uždėti adžikos ir pabarstyti čili pipirų. „Natūralaus skonio pabrėžimas“ toli gražu nereiškia, kad reikia naudoti tik druską ir pipirus, toli gražu, tai galima daryti įvairiais kitais prieskoniais, tik reikia pajusti tą ribą, kada dar prieskoniai neužgožia viso patiekalo.
Tai tiek pamokslų, dabar pakalbėkim dar apie lašišą. Tai prabangi žuvis ir ruošti reikia ją atsakingai, todėl pateikiu receptą, kurio skonis tikrai suteiks jums satisfakciją, o paruošimas tikrai neišvargins.
Ruošiame.
REIKĖS:
Lašišos. Tiek gabaliukų, kiek porcijų norite. Galit pirkt didesnį gabalą ir susipjaustyti patys.
Citrinų. Vienai porcijai 0,5-1 citrina. Patarčiau perkant nepamažinti, nes citrina geriausia lašišos draugė.
Druskos, rozmarinų (geriau maltų).
Iš visų pusių lengvai pabarstome druska lašišą. Ant viršaus labai nedaug užberiame maltų rozmarinų. Jei neradot maltų arba neturit malūnėlio, tai geriau tiesiog pereikit prie sekančio žingsnio.
Kiekvieną lašišos gabaliuką dedame ant atskiro nemažo folijos lakšto. Ant kiekvieno gabalėlio užspaudžiame maždaug 1/4 citrinos sulčių, uždedame du griežinėlius citrinos. Sandariai užlankstome foliją.
Suvystėme.
Dedam į 200 C orkaitę ir kepam 40 minučių,
Iškepus su visa folija dedam į lėkštę, kiekvienas asmeniškai atsilanksto savo gabaliuką, folijos neišmetam, susidariusios sultys labai paskanins garnyrą. Patiekiam su virtais ryžiais ir (garuose) virtomis daržovėmis (puikiai tiks lengvai patroškintas šaldytų daržovių mišinys).
Patiekiant nepamirškite, kad kiekvienai porcijai priklauso papildomas ketvirtis geriausios lašišos draugės. Jo tikrai reiks.
Skanaus, mielieji!
Kai ateina ruduo ir namai užversti cukinijomis, tuo pačiu šaldytuvas pilnas įvairių nebenorimų produktų, o jūs norite įmantraus patiekalo, ši įdaryta cukinija būtent jums. Prieš daug metų šį patiekalą atrado mano mama, taigi mes jį esame darę labai daug kartų, tačiau kas kartą gaunasi vis skirtingai. Taigi kviečiu išbandyti.
Reikės:
1 didelė cukinija,
2 pakeliai ryžių,
Maždaug pusė daktariškos dešros, arba rūkytos, arba šaldytuve užsilikęs kumpelis,
Svogūnas,
4 v. š. majonezo,
Petražolių,
Pusė litro marinuotų miško grybų arba dėžutė žalių pievagrybių.
Gaminame:
Pirmiausia užkaičiame ryžius. Čia pažiūrėkite kokio dydžio jūsų cukinija, jei gana maža, virkite vieną pakelį, jei vidutinė – du, jei labai didelė – tris.
Nulupame cukiniją. Perpjauname cukiniją išilgai. Nieko baisaus, kad nesigauna visiškai lygiai, svarbu, kad būtų laiveliai. Pabarstome druska ir pipirais ir dedame į skardą.
Supjaustome svogūną kubeliais ir kepame kartu su grybais. Jei naudosite pievagrybius, tuomet juos įdėkite vėliau. Jei naudojate daktarišką dešrą ar kumpelį, įdėkite pakepti kartu. Kepame kol lengvai apskrunda.
Išvirusius ryžius lengvai perplauname šaltu vandeniu, sumaišome su keptais produktais, suberiame pjaustytas petražoles (nebūtinai), išmaišome kartu su majonezu (čia žiūrėkite kiek jo realiai reikia, kad surištų visą masę, per mažai bus sausa, o per daug… Jūs patys žinote kas būna kai per daug majonezo). Paragaujame. Čia būtinai. Įdedame pagal poreikį druskos, pipirų, čili pipirų, bazilikų.
Gautą masę dedame į cukiniją. Kepame 20-60 min 200 C orkaitėje. Laiko variacija tokia didelė todėl, kad turitę patys nuspręsti kokio minkštumo cukinijos norite ir bekepant tyliai prieiti prie orkaitės ir įsmeigti šakutę į cukiniją ir pažiūrėti pagal tai kiek dar liko kepti. Lengvai pasimarinavusi cukinija iškepa šiek tiek greičiau, bet marinavimo pilnai užtenka tiek, kiek trunka pasiruošti įdarą. Įdaro kepant tikrinti nereikia, jam užtenka tik sušilti. Skanaus!
Šis patiekalas yra tikrų tikriausias mano metų atradimas. Puikiai tinka kai nuolat valgai vištieną, ji šiek tiek atsibosta, bet vis tiek nuolat valgai vištieną. Skonis gana įmantrus, o pagaminti labai paprasta.
Reikės:
1 vištienos krūtinėlės
10-15 plonų gabaliukų rūkytos kiaulienos šoninės
(gausis dvi porcijos)
Vištieną supjaustyti plonomis juostelėmis, labai lengvai apibarstyti pipirais, vištieną įvynioti į šoninės juostelę ir kepti aliejuje kol apskrus. Viskas.
Labai paprasta ir labai skanu, vištiena gaunasi sultinga ir persigėrusi šoninės skonio ir kvapo. Norint galima kepti ir orkaitėje.
Taip, tai dar vienas rafaelo tortas. Ir žinoma, jis visiškai neprimena rafaelo saldainių. Visiškai. Nebent tuo, kad yra su kokosų drožlėmis. Ir labai skanus.
Šis tortas yra labai lengvas, minkštas, nėra per saldus, jo tikrai galima suvalgyti daug.
Štai toks visiškai paprastas tortas gaunasi. Pasitelkus vaizduotę galima jį padaryti tiesiog pasakišką
REIKĖS:
Biskvitui:
7 kiaušinių;
nepilnos stiklinės cukraus;
stiklinės ir vieno šaukšto miltų;
0,5 a. š. kepimo miltelių.
Kremui:
1 indelio kondensuoto pieno;
200 g. sviesto;
450 g. plakamos grietinėles;
2 pakelių grietinėlės standiklio;
50 gramų kokoso drožlių (gal šiek tiek daugiau)
Biskvito sulaistymui:
4 apelsinų sulčių;
400 ml. vandens;
pagal skonį šiek tiek cukraus.
GAMINIMAS:
Apvalią kepimo formą iškloti kepimo popieriumi (išsikirpti apvalią ir juostą, kad kraštus ištiesti).
Biskvitas:
Kiaušinių trynius atskirti nuo baltymo, trynius išsukti iki baltumo (pašviesėjimo) su žiupsneliu druskos ir kepimo milteliais.
Baltymus išplakti iki standžių putų, sudėti cukrų ir vėl plakti kol cukrus ištirps (arba kol visiškai atsibos). Tada baltymus sumaišyti su tryniais, supilti išsijotus miltus ir sukrėsti į kepimo formą. Kepti apie 30 min. 180 C įkaitintoje orkaitėje. Iškepusį dar karštą biskvitą išimti iš skardos, nuimti kepimo popierių, leisti atvėsti ir atvėsusį peiliu arba siūlu supjaustyti į keturias dalis. Man asmeniškai dažnai nesigauna labai lygiai, bet tame visiškai nėra bėdos.
Kremas:
Grietinėlę išplakti su standikliu (jį įdėti tuo metu kaip rašo ant pakuotės). Kambario temperatūros sviestą išplakti su kondensuotu pienu. Teoriškai abi šias mases prieš sumaišant reikėtų pašaldyti, bet aš tiesiog sumaišau.
Laistymas:
Kai buvau dar jauna ir nieko apie tortus neišmaniau, bet vis tiek labai norėjau juos kepti, tėtis mane išmokė torto kepimo paslapčių. Viena tų paslapčių: tai būtina sulaistyti biskvitą, nes biskvito drėgnumas yra butent tai, kas skiria tortą nuo pyrago. O jūs norite rafaelo torto, o ne rafaelo pyrago. Sumaišykite vandenį su apelsinų sultimis, įdėkite šiek tiek cukraus, bet neturi būti per saldu ir turėsite profesionalų skystį skirtą torto laistymui.
Patogiausia torto tepimui yra rinktis besisukančią lėkštę, taip patogiausia gražiai išlyginti kraštus, bet puikiausiai galima apsieiti ir su pačia paprasčiausia lėkšte. Norint išvengti lėkštės aptepliojimo, reiktų ją padengti dviem arba keturiais kepimo popieriaus lakštais, kuriuos po visko galima būtų tiesiog ištraukti.
Tai pradedam konstruoti:
Dedam apatinį lakštą, jo laistant persistengti nereikia, tik šiek tiek, tepam ant jo nemažą kiekį kremo (pasiskaičiuojam, kad užtektų viskam), dedam antrą blyną, kurį palaistom jau negailėdami. Patikėkit, per daug skysčio nebus. Jei tortas stovės parą, tada gali būt šiek tiek sausesnis, bet jei reikia greitai, tada turi būti skysčio pakankamas kiekis, o be to, gi jūs norite burnoje tirpstančio torto – tokį ir gausite, jei tinkamai sulaistysite tešlos laktus. Viską taip sluoksniuojam kol nebelieka blynų. Paskutinis turi būti kremo sluoksnis. Čia jau pasistenkite kuo lygiau išlyginti kremą, tam labai padėtų speciali tortų tepimo mentelė, bet galima apsieiti ir su peiliu. Tepdami likusį kremą, kurio jau turėjo likti vos vos, išlyginame torto kraštus. Viršų ir šonus padengiame kokoso drožlėmis.
Taigi dabar papasakosiu kaip aš papuošiau šį tortą teisės ženklu. Jis buvo skirtas mažam mano grupės susitikimui, tad norėjau visus kuo nors nustebinti. Pasirinkau žinoma patį sunkiausią būdą. Dar pridėkim, kad buvo apytiksliai trečia valanda nakties ir didesnė dalis mano konditerinių įrankių buvo palikta pas tėvus. Taigi aš atsispausdinau ant popieriaus šį ženklą, popierių apklijavau lipnia juosta iš abiejų pusių lygiai, peiliu išpjoviau tą ženklą. Gautą trafaretą su skyle padėjau ant kepimo popieriaus ir su konditerine tūtele išspaudžiau svarstykles. Žinoma gavosi labai sudėtingai, jos gavosi nelygios, keliant sulūžo keliose vietose. Žodžiu, šiaip rekomenduočiau ką nors paprastesnio pasirinkti. Pavyzdžiui, kad ir su konditeriniu teptuku uždėjus trafaretą ant torto paviršiaus šokoladu jį nuspalvinti, arba tiesiog pabarstyti kakava, pabarstukais ar spalvotomis kokosų drožlėmis. Taigi moralas toks: net jei yra vidurys nakties, jūs jau išblizginote visus indus namie ir išgalandote peilius (biški beldė kaimynai iš pradžių), nebūtina rinktis sunkiausio kelio vien todėl, kad jums nesimiega ir jūsų kūryba reiškiasi ne rašant eiles, o kitu būdu, draugams bus labai wow ir baltas skanus, su meile iškeptas tortas.
Teisininkų tortas.
